Šventorius - tai buvusių ir esamų parapiječių bei svečių traukos centras. Čia suplaukia  net keturių kartų žmonės - giminaičiai, pažįstami, seni bičiuliai. Visi bendrauja, džiaugiasi, dalijasi prisiminimais, kartais ir ašarą braukia. Čionai išvydome ne vieną žurnalistą, seimo narį, garsų gydytoją ar mokslininką. Žvelgiant į laiko tėkmę, džiaugiamės dar gyvuojančia tradicija, prekyba šventoriuje, nuoširdumu. Mažame kieme užteko vietos tikintiesiems, prekybininkams, žaidžiantiems vaikams. Visų nuostabai, kai kurie žmonės į atlaidus dar atvažiuoja arkliais, lyg senais laikais. Po iškilmingos procesijos šventorius šurmuliavo, visi vaišinosi namine gira, paruošta kaimo moterų. Kaimo senoliai šypsojosi, apdovanoti padėkos raštais už indėlį parapijos labui. Jie didžiuojasi, kad būtent jų tėvai ir seneliai savo rankomis surentė šią bažnytėlę. Pastaruoju metu vis daugiau lankytojų domisi šia unikalia bažnyčia ir išlikusiomis tradicijomis. Onuškio parapijos klebonas, aptarnaujantis bažnyčią Algimantas Gaidukevičius teigia, kad vis daugiau gyventojų pageidauja čia tuoktis, gauti krikšto sakramentą ir kitus patarnavimus. Ne vieną dvasininką išugdė šios bažnyčios kunigai, jaunimas gauna sutvirtinimo sakramentus. Bažnytėlė pastatyta 1939 metais, besirūpinant Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Zigmui Žemaičiui. Jos statyba rūpinosi kunigas Nikodemas Švogžlys - Milžinas, kuris svajojo apie išaugsiantį miestelį su paminklu Vytautui Didžiajam. Šiandien sunku net patikėti, kad bažnytėlė, atlaikiusi visas karo ir pokario negandas, tapo svarbiu kultūriniu traukos objektu.

 

Nuotraukos: Vaclovo Plegevičiaus

 

Informacija polapyje atnaujinta: 2016-06-15 10:56:43

© 2011 Aukštadvario Regioninis Parkas